Maršrutai

Aukštaitija garsėja dvarais. Kiekvienas iš jų – labai skirtingas, atskleidžia nepaprastus Lietuvos istorijos vingius, pilnas prisiminimų, paslapčių ir pasakojimų, kuriuos verta išgirsti, jei tikrai norite pažinti dvarų kultūrą, kuri visada buvo neatsiejama Lietuvos kultūros dalis. Dvarai anuomet Lietuvoje atspindėjo, o šiandien gali daug papasakoti apie naujausias to meto Europos architektūros, meno, mokslo, amatų, technologijų, sodininkystės tendencijas. Ir kiekvienas kiek atidesnis žvilgsnis į juos papildys jūsų istorinių, architektūros ir kultūros žinių krepšį. Esate pasirengę netikėtai, nuostabaus grožio ir įdomiausių veiklų kupinai pamokai?

Pradėkime ją mažame Pakruojo miestelyje, kurį ir išgarsino Pakruojo dvaras. Šiandien tai – didžiausia dvaro sodyba visoje Lietuvoje, visais metų laikais sutraukianti galybę smalsių lankytojų. Dvarą ir jame vykstančius renginius nepaprastai pamėgusios šeimos su vaikais. „Gyvasis muziejus“, gėlių ir kiniškų žibintų festivaliai, koncertai, senovinių fotografijų ateljė, amatų dirbtuvės, senovinių skrybėlių paradai – visko per vieną dieną neapžiūrėsi. Ir neskubėkite, likite nakvoti dvaro kambariuose, kuriuose įrengtas stilingas viešbutis. Su vaiduokliais, žinoma.

Užtat vaiduoklių nė su žiburiu nerasite Paliesiaus dvare. Visai neseniai naujam gyvenimui prikeltas dvaras savo svečius kviečia pasinerti į ramybės ir geros savijautos miglas. Sielą čia gaivina ypatingi klasikinės muzikos koncertai, o kūną – Paliesiaus fizinio krūvio terapijos klinika. Žmonės čia važiuoja gydytis antsvorio, diabeto, streso, nemigos. Aplinkiniuose miškuose įrengti pasivaikščiojimo, dviračių ir slidžių takai greitai išsklaido rūpesčius.

Jei atidžiai skaitysite Ilzenbergo dvaro knygą, aptiksite visus svarbiausius istorijos vingius, kuriuos šiam dvarui teko išgyventi. O laikų būta visokių… Šiandien vėlyvojo klasicizmo rūmai atstatyti, sutvarkyta ežero pakrantė, tvenkiniai, parkas, nutiestas tiltas į Meilės salą, o dvaro laukuose ir apylinkėse įkurdintas didžiausias Baltijos šalyse biodinaminis ūkis.

Šiandien sunku įsivaizduoti, kad šalies gyventojai savo prezidentui galėtų padovanoti… dvarą. Tačiau taip nutiko tarpukariu – Užugirio dvarą Lietuvos prezidentui Antanui Smetonai padovanojo tauta. O dabar vaizdingoje Lėno ežero pakrantėje stovi dažniau Prezidento dvaru pavadinami, tarpukario modernizmo ir klasicizmo bruožų turintys rūmai, kuriuose galima paragauti gardžių patiekalų, pagamintų pagal mėgstamą prezidento Antano Smetonos receptą.

Veiklos, muzikos garsų bei didžiulės meilės praeičiai kupinas ir Bistrampolio dvaras. Jį restauruodami dvaro šeimininkai saugojo viską, ką tik įmanoma išsaugoti, o dvaro interjerą kūrė pagal dvaro knygose rastus aprašymus. Jie pagalvojo ir apie specialiųjų poreikių turinčius keliautojus – įrengti specialūs nuolydžiai, keltuvai, o judėti po rūmų sales ir viešbučio kambarius galima visiškai laisvai.

Kažkada gražuolė Biržų pilis savo architektūra ir prašmatniai įrengtomis salėmis visiškai nenusileido gražiausioms Europos šalių valdovų rezidencijoms. Nuostaba ją pamačius neišnyksta ir šiais laikais. Jausmas, kad esi tikroje pilyje, dar sustiprėja, kai patenki į interaktyvias Biržų krašto muziejaus sales, dalyvauji edukacinėse veiklose.

Rokiškio dvaras, kuriame rasite net 16 autentiškų dvaro pastatų ir didžiulį parką su tvenkiniais, atspindi Lietuvos architektūros stilių evoliuciją nuo baroko, klasicizmo iki rūmų interjere atpažįstamų modernizmo architektūros formų. Apžiūrėję dvarą būtinai pereikite „Sūrio keliu“. Rokiškis garsėja sūriais. Beje, ne tik jais. Nuostabiausias dalykas šiame mieste – dailininkų ištapytos namų langinės.

Triukšmas aplink mus kartais darosi nepakenčiamas. Tuomet norisi susikrauti kuprinę ir išeiti, kur akys veda. Atsistoti prieš vėją, žiūrėti, kaip ritasi Baltijos jūros bangos tol, kol kankinančios mintys išsibėgios po smėlynus ar išsislapstys pajūrio viksvose. Gamta yra geriausias gydytojas, kai reikia atgauti sielos ramybę, o unikalus gamtos ir žmogaus kūrybos derinys – palaima akims ir maistas kūrybiškumui.

Nuostabioji žemė – taip anuomet smėlio juostą tarp dviejų vandenų vadino menininkai. UNESCO saugoma Kuršių nerija ir šiandien įkvepia kurti tapytojus, muzikantus, rašytojus. Unikalaus grožio vieta traukia pasiilgusius natūralios gamtos, pušynai, balto smėlio kopos tarsi kviečia stabtelėti, išgirsti save, sulėtinti tempą ir tiesiog mėgautis. Pasivaikščiojimai prie jūros gaiva ir vasaros uogomis dvelkiančiu pušynų taku yra sveika ir jėgas atstatanti dienos rutina, nepamainoma atostogų dalis. Juodkrantė, Pervalka, Preila ir Nida garsėja savo Mėlynosios vėliavos paplūdimiais. Juose pasirūpinta ir judėjimo negalią turinčiais poilsiautojais, įrengta specialių nusileidimo takų. Pasiekti jūrą ir joje išsimaudyti jie gali sėdę į vežimėlį, kuris patogiai rieda smėlio paplūdimiu ir puikiai laikosi ant vandens.

Jūros alsavimas, sidabriniai bangų mūšos karoliai, grynas, pušų kvapo prisodrintas oras, akmenys, skardžiai ir miškuose vingiuojantys takeliai Lietuvos pajūryje, rodos, tik ir kviečia į sveikatingumo atostogas. Pajūrio regioniniame parke, šalia etnografinio Karklės kaimelio, įrengti skirtingomis spalvomis pažymėti ypatingi pėsčiųjų takai. Eidami jais, aiškiai pamatysite, kiek kalorijų sudeginote. Gali būti, kad po šio žygio šokoladinio torto nebenorėsite, užteks ir nepaprastų istorijų, kurių išgirsite aplankę netoliese esančius Antrojo pasaulinio karo bunkerius.

Negirdėti didžiausio Lietuvos kurorto Palangos šurmulio ir jaukiame, mažame, vienuolių pranciškonų išgarsintame Kretingos miestelyje. Ramybę aplinkui skleidžia net penki vienuolynai, grafų Tiškevičių įkurtas Žiemos sodas, kuriame žiemą ir vasarą žaliuoja daugiau nei 5 tūkstančiai įvairiausių augalų, netoliese esantis didžiausias Europoje japoniškas sodas ir Baltų mitologijos parkas. Ir jei viso to jūsų ramioms atostogoms būtų negana, nerkite į geoterminius baseinus ar pakvėpuokite gintaro dulkėmis pirmojoje pasaulyje gintaro pirtyje poilsio ir sveikatinimo komplekse „Atostogų parkas“.

Meškų miestas – taip juokais pravardžiuojame Telšius. Tie juokai turi pagrindo – menininkų sukurtų meškų, kaip ir mažosios skulptūros kūrinių išskirtinės architektūros senamiestyje rasite galybę. Telšius ir jų kultūrinę aplinką pastaruoju metu itin pamėgę keliautojai, turintys negalią ar specialiųjų poreikių. Miesto amfiteatre jiems specialiai pritaikytos sėdėjimo vietos, o liftu jie lengvai gali nusileisti į Masčio ežero pakrantę. Miesto Katedros aikštėje turintys regėjimo negalią rankomis čiuopia aikštės maketą, kuriame Brailio raštu vaizduojamos miesto architektūros įžymybės. Tarp jų ir vėlyvojo baroko bei klasicizmo statinys – Šv. Antano Paduviečio katedra su tikinčiųjų garbinamu ir stebuklingu laikomu šv. Antano paminklu. Po įdomiausias Telšių vietas ekskursiją galima užsisakyti ir gestų kalba.

Naujam gyvenimui prikelta Kurtuvėnų dvaro sodyba šiandien sulaukia daug svečių. Savaitgaliais čia plūsta tikintieji – senieji dvaro rūmai neišliko, tačiau bažnyčia, anuomet tapusi architektūrinio dvaro sodybos komplekso dalimi, stovi kaip stovėjusi, jos išorė beveik nepasikeitė. Vertingiausias pastatas dvarvietėje yra XVIII amžiaus baroko stiliaus medinis svirnas, kuriame vyksta koncertai, parodos, festivaliai. Kurtuvėnų žirgyno arklidėse veikia gyvojo žirgo muziejus, vyksta edukacinės programos, jojimo pamokos, organizuojamos išvykos žirgais po regioninį parką, o į vienintelį Lietuvoje hipoterapijos arba terapinio gydymo žirgais centrą pacientai atvyksta iš visos Lietuvos.

Nedidelis Šiluvos miestelis pasaulyje garsėja kaip vieta, kurioje dar 1608-aisiais apsireiškė švenčiausioji Mergelė Marija. Nuo to laiko į Šiluvą plūsta tikintieji ir piligrimai iš viso pasaulio. Kiekvieną rugsėjį Šiluvoje vyksta didžiausi Lietuvos atlaidai – Šilinės arba Švč. Mergelės Marijos gimimo šventė. Vakarais, kai per Šiluvą žingsniuoja procesija su žibintais, vaizdas – užburiantis. Šiluvoje įsikūręs Piligrimų centras pagalvojo apie garbaus amžiaus ir judėjimo negalią turinčius žmones. Nakvynės namuose jiems pritaikytas pirmasis aukštas, konferencijų salė, virtuvėlė, tualetas ir dušas, įrengtas įvažiavimas iš stovėjimo aikštelės.

Kartais pamirštame, kiek spalvų, garsų, kvapų, įdomiausių formų, keisčiausių paviršių yra kupinas gamtos pasaulis. Medikai šiandien garsiai kalba apie tai, kad būtina pabėgti į gamtą, jei nori palaikyti kūno ir dvasios sveikatą. Pasivaikščiojimus miške, tylą ir ramybę jie drąsiai rašo į receptą nuo streso ir perdegimo kenčiantiems, širdies ir kraujagyslių ligomis sergantiems savo pacientams. Gamta pradangina nerimo jausmą, stiprina laimės hormoną, veikia imuninę sistemą. Kad tai nėra tušti žodžiai, lengva patikrinti. Žygiai gamtoje – lengviausiai pasiekiama turizmo rūšis. Tokios kelionės daug nekainuoja, o įspūdingų vietų, kur gamtos naudą ir grožį galima patirti, Lietuvoje yra nesuskaičiuojama galybė. Ypač Aukštaitijoje.

Aplink Anykščius gamtos ir kultūros lobius dalija Anykščių šilelis. Natūralioje miško oazėje tarsi susipina viskas, ko reikia šių dienų žmogui, – ramybė, sveikatingumas, kultūra ir aktyvus laisvalaikis. Natūrali miško paklotė Ekologiniame basų kojų take leis pajusti, ką galbūt esate pamiršę – kokia šalta ryto rasa ar kaip pėdas bado ant žemės pasklidę kankorėžiai. Anykščių šilelyje vyksta sąmoningojo kvėpavimo, streso mažinimo mokymai, kvapų terapijos mokymai, arbatos, surinktos iš aplinkinėse pievose augančių žolelių, ceremonijos.

Kai išvaikščiosite Anykščių šilelio takus, vaizdingas Anykštos ir Šventosios upių pakrantes, slidininkų pamėgtą Kalitos kalną, Rubikių ežerą su 16 salų galite apžiūrėti pro Aukštaitijos siauruoju geležinkeliu puškuojančio traukinuko langą. Antrąjį šimtmetį skaičiuojantis ilgiausias Europoje Lietuvos siaurasis geležinkelis 2001-aisiais buvo įtrauktas į Lietuvos kultūros paveldo sąrašą, o šiandien jis – ne tik vaikų, bet ir suaugusiųjų džiaugsmas. Anykščių geležinkelio stotyje siauruko grafiko dairykitės gegužės–spalio mėnesiais, bet muziejų aplankyti galite kada panorėję. Čia ir sužinosite, kada pro Anykščius pravažiavo pirmasis traukinys ir tai, kad geležinkelio stotis miestelyje veikia jau daugiau nei šimtą metų.

Nuvykti iš Anykščių į Zarasus siauruku nepavyks, geležinkelio bėgiai į tą pusę seniai išardyti, tačiau Zarasų krašte jūsų laukia ne mažiau įdomios patirtys. Dangaus krantas žemėje, Lietuvos Šveicarija – taip dažnai pavadinamos beveik trimis šimtais ežerų pasipuošusios Zarasų apylinkės. O ir pačiame mieste – didžiulis Zaraso ežeras, nuo kurio sunku atitraukti akis, ypač pakilus į unikalų, analogų Lietuvoje neturintį architektūros statinį – 17 metrų aukščio apžvalgos ratą. Nuo jo smagu stebėti ne tik tai, kaip kyla ar leidžiasi saulė, bet ir drąsuolių šuolius virš ežero vandens Zarasų vandenlenčių parke. Nusileidę nuo apžvalgos rato į Zarasaičio ežero pakrantę galėsite išmėginti atvirojo plaukimo baseino vandenį, o gal net pasiryšite šuoliui nuo 10 metrų aukščio šuolių į vandenį tramplino.

Jei vandens būtų negana, iš Zarasų sukite į Gražutės regioninį parką. Jį puošia upės, ežerai ir net tikros marios Antalieptėje, savo pakrantėse slepiančios įlankas, pusiasalius, sąsmaukas ir įspūdingus smėlio pakriaušius. Iš Gražutės parko išteka ilgiausia Lietuvos upė Šventoji, per miškus vingiuoja Šavašos upelis, o jo krantuose galima rasti senovinės lietuvių šventyklos liekanų. Gražutės regioninio parko apylinkėse gausu unikalaus, ledynmečio suformuoto kraštovaizdžio, čia auga galybė valgomųjų ir nuodingų augalų, grybų, prie Luodžio ežero kviečia žvejoti 21 metro ilgio pontoninis tiltas, po regioninio parko ežerus ir upes plaukioti paruoštos irklentės, o judėjimo negalią turinčių lankytojų laukia specialūs paplūdimio vežimėliai, kuriais galima keliauti smėlėta ežero pakrante, miško takais, plūduriuoti ežere ar žiemą čiuožti sniegu.

Švaraus vandens, nepaliestos gamtos dovaną keliautojams dovanoja ir vienas didžiausių bei gražiausių Lietuvos ežerų – Alaušo ežeras Utenos rajone. Vasarą Alaušas tampa Aukštaitijos traukos centru, juk vandens turizmas – beveik nacionalinis lietuvių sportas. Žygiai baidarėmis, valtimis ir irklentėmis, nardymas, vasaros maudynės ir žaidimai smėlio paplūdimiuose, patogios poilsiavietės, kempingai, kaimo turizmo sodybos – kartą čia atvykęs, Alaušo traukai sunkiai atsispirsi. Be to, šis ežeras – vienas žuvingiausių Lietuvoje, o jame sugauta ir šviežiai pasūdyta seliava – ypatingas krašto delikatesas.

Visai kitokių ežerų rasite Biržų regioniniame parke. Parko žvaigždė, tiksliau sakant, mėnulis yra neįprastos formos Kirkilų apžvalgos bokštas. Iš jo apžvalgos aikštelės matosi karstiniai ežerėliai, kurių vanduo, keičiantis metų laikams, nusidažo keistomis spalvomis ir primena vaizdus iš fantastinių filmų. Biržai – unikalus kraštas, kuriame kraštovaizdį keičia žemės paviršius. Kai gruntiniai vandenys išplauna žemės gelmėje esančius gipso klodus, randasi paslaptingos smegduobės, kartais pradanginančios pievose besiganančias karves ir netgi namus. Neįprastas kraštovaizdis, išskirtiniai gamtos reiškiniai, krašto istorija ir be vietos aludarių neįsivaizduojamas kulinarinis paveldas Biržuose susipina į darnią ir labai įdomią visumą.

Suskaičiuota, kad Lietuvoje yra 29 900 upių ir upelių. Mėlyni ir žydri vingiai, vagojantys žalią mūsų šalies žemėlapį, žada ne tik vidurvasario gaivą, žiedais ir žolynais nuklotus krantus, žygius valtimis, baidarėmis, katamaranais, bet ir veda keliu, kurį renkasi žuvys, norėdamos pasiekti Kuršių marias ar Baltijos jūrą.

Kelionę Mažosios Lietuvos, Kuršių marių ir stebuklingos Nemuno deltos link pradėkime Neries regioniniame parke. Šių vietų reljefas – ypatingas, kaip ir istorija. Manoma, kad prie upių ir upelių kūrėsi pirmosios gyvenvietės. Neries regioninis parkas išraižytas pažintinių takų, kurie suka pro senus ąžuolynus, piliakalnius, akmenis, saugančius tūkstantmečių ženklus ir mūsų protėvių baltų pilkapius. Troškulį maitina iš žemės gelmių trykštantys šaltiniai, vasarą akis vilioja nepaprasta augalų žaluma, reti, saugomi žiedai, o ausys skamba nuo paukščių giesmių. Jei norite susipažinti su baltų mitologijos dievybėmis, pasukite Dūkštų ąžuolyno taku. Ąžuolai, kuriuos mūsų protėviai, pagonys, laikė šventais medžiais, šiose apylinkėse auga ne šimtus, o tūkstantį metų. Būtinai apkabinkite juos, pasisemsite stiprybės.

O ramybę rasite Kaišiadorių rajone, Visginų kaime, atokiame kampe, šalia miško. Čia svetimi neužklysta, atvyksta tik laukiami, – „Atokampis Boutique SPA & Resort“ šeimininkai sukūrė unikalią, itin asmenišką poilsio ir SPA erdvę, kurioje sustoja laikas. Sėdėdamas medinio namelio terasoje ir žvelgdamas į aplinkinius miškus, negali atsikratyti jausmo, kad visa tai priklauso tik tau vienam. Medinių namelių terasose įrengta žiemą ir vasarą veikiančių vonių. Ar kada bandėte žiemos naktį gulėti karštame vandenyje ir kalbėtis su žvaigždėmis? Masažo specialistai SPA procedūroms naudoja vietos pievose surinktas žoleles, medžių pumpurus. Kai šilta, maudytis vilioja mažą, unikalią ekosistemą turintį ežerą primenantis ekobaseinas.

Visai netoli vietos, kur susikerta dvi didžiosios Lietuvos upės – Nemunas ir Nevėžis, stūkso Raudondvario pilies dvaras – nuostabus XVII amžiaus pradžios Lietuvos renesanso architektūros paminklas. Grafai Tiškevičiai Raudondvarį pavertė ištaiginga grafų rezidencija, kurioje buvo sukaupti meno lobiai, retų knygų, egzotinių gyvūnų ir augalų kolekcijos. Šiandien atkurtame dvaro parke žydi senosios rožių veislės, o restauruotoje dvaro pilyje rengiami koncertai, konferencijos, renginiai. Gražiausias senasis dvaras – per Kalėdų šventes, kai kiemas nušvinta tūkstančiais lempučių, papuošiama fantastiško grožio eglutė, o čiuožykloje skamba muzika.

Panemune važiuodami dar tolyn, Jurbarko krašte aptiksite tikrą Renesanso epochos perlą – Panemunės pilį. Ji saugo anuomet itin modernios kultūros ženklus, kuriuos būtinai pamatysite, jei apsistosite Panemunės pilies viešbutyje.

Gėrėdamiesi vaizdingomis Nemuno apylinkėmis, sukdami pro mažus miestelius, netruksite pasiekti stebuklingą vietą, kurią taip mėgsta gyvosios gamtos gerbėjai. Nemuno deltos regioniniame parke paukščių dažnai būna daugiau nei žmonių. Lietuvoje ir Europoje saugomi sparnuočiai peri drėgnuose miškuose, aplinkinėse pelkėse ir pievose. Stebėtojams čia yra pavykę aptikti netgi globaliai nykstančios rūšies – stulgio – perimvietę. Būna dienų, kai pro Ventės ragą, kuriame įsteigtas nedidelis muziejus, praskrenda apie 300 tūkstančių paukščių. Dėl jų ir dėl unikalios krašto kultūros į šį sparnuočių rojų važiuoja paukščių stebėtojai iš viso pasaulio.

Mažoji Lietuva sunkiai įsivaizduojama ir be paukščių, ir be žuvies. Pamario gyventojai jus būtinai pakvies į „Žuvies kelio“ kulinarinį kruizą, kuriame supažindins su žvejybos Kuršių mariose istorija, žvejų ir laivų statytojų gyvenimo būdu. Kruizą žvejai pradeda nuo ypatingos šešių rūšių žuvienės krante, vėliau desertui pasiūlo tradicinių Mažosios Lietuvos krašto patiekalų – vofelių ir kafijos. Laivas apiplaukia Ventės ragą, nukelia į lietuviškąją Veneciją, Mingės kaimą, nuplukdo į Krokų Lankos ežerą ir Kuršių marias. Bet svarbiausia šioje kelionėje – šviežiai rūkytos žuvies degustacija. Skanesnės vargu ar esate ragavę!

Šalį reikia pamatyti, užuosti ir paragauti. Tik tuomet, tarsi gerame paveiksle, išryškės visas vaizdas. Lietuva – žalia, kvepianti pievomis ir skani savo natūralumu. Kiekviename regione rasi, kas palies širdį ir ilgai ilgai nepaleis, kviesdamas sugrįžti. Gali Lietuvą išmaišyti skersai išilgai, gali manyti, kad ją pažinai, perpratai, bet kiekvieną kartą ji tave nustebins. Nes čia gyvena kūrybiški žmonės, kupini naujų sumanymų, žmonės, pasirengę priimti svečius.

Naujam gyvenimui XVIII amžių menantis Paliesiaus dvaras atgimė visai neseniai. Restauratoriai gerai padirbėjo: dvaro prižiūrėtojo name atidarytas viešbutis ir SPA, didžiuliu stiklo stogu uždengti senieji tvarto-arklidžių mūrai tapo koncertų sale, o jaukiame mediniame name įkurdinta Paliesiaus fizinio krūvio terapijos klinika. Joje specialistai, gamta, oras, fizinis krūvis ir meno terapijos gydo antsvorį, diabetą, stresą, nemigą. Paliesiaus restoranas savo svečiams siūlo sveikus, natūralius patiekalus, gaminamus iš vietos produktų ar aplinkiniuose miškuose sumedžiotų laimikių. Buvusioje dvaro ledainėje šeimininkai įrengė parduotuvėlę, o dvaro kepyklėlėje galima paskanauti natūralaus raugo duonos bei pagal autentiškus kulinarinio paveldo receptus kepamų bandelių ir saldėsių. Jei jos labai patiks, užsisakykite edukacinę programą ir išmokite tokias kepti patys.

Nedidelį Šiaurės Lietuvos miestelį bene labiausiai išgarsino Pakruojo dvaras. Jo įkurtas „Gyvasis muziejus“ lankytojus kviečia grįžti šimtmetį atgal, pajusti ano meto dvaro gyventojų dienos ritmą, pamatyti, kokius ūkio darbus jie dirbdavo, kokius patiekalus gamindavo, kaip linksmindavosi ir kokių bausmių sulaukdavo. Pakruojis nuo seno garsėja alumi, dvare jis buvo verdamas jau nuo XVI amžiaus. Šiandien vizitas į autentišką XIX amžiaus alaus bravorą, pažintis su jo šeimininku, legendiniu aludariu Žaldoku ir „Alaus kelio“ programa yra bene labiausiai dvaro svečių mėgstamos pramogos. Ir jei nepasisotinsite Žaldokienės blynais, užsukite į netoliese esantį traktierių, kuriame virėjos kasdien priruošia autentiškų šio krašto patiekalų. Gali būti, kad procesas užtruks iki nakties, bet būkite ramūs – dvaro prižiūrėtojas paruoš autentiškus viešbučio kambarius. Sako, viename iš jų naktimis girdėti triukšmingi žingsniai. Pasirengę tokiems išbandymams?

Būti Lietuvoje ir neparagauti šakočio?! Sunkiai įsivaizduojama, nes šakotis – mūsų vizitinė kortelė. Legendos pasakoja, kad į Lietuvą šakočius atvežė vokiečiai vienuoliai. Tešlą rageliais apkaišytam bokšto formos kepiniui Lietuvos kepėjos maišo, rodos, iš visai paprastų produktų – kiaušinių, cukraus, miltų, sviesto ir grietinės. Tačiau nepraleiskite kepimo proceso, juk šakotis kepamas įkaitintoje krosnyje ant specialaus volo. Vienas tą volą suka, o kitas ant jo pila tešlą. Kuo greičiau volas sukamas, tuo ilgesni spygliai išeina.

Žemaitijos sostinė Telšiai, kaip ir Roma, pastatyti ant septynių kalvų. Palei Masčio ežerą nusidriekęs senamiestis stebina išskirtine architektūra. Vaikai ir suaugusieji kviečiami į smagų žaidimą suskaičiuoti Telšių miesto simbolį – meškas. Telšiai – mažosios skulptūros šedevrų miestas. Katedros aikštėje turintys regėjimo negalią rankomis čiuopia aikštės maketą, kuriame Brailio raštu vaizduojama viena iš septynių miesto kalvų, Telšių Šv. Antano Paduviečio katedra, Telšių kunigų seminarija ir senamiesčio gatvės. Po įdomiausias Telšių vietas ekskursiją galima užsakyti ir gestų kalba, o judėjimo negalią turintys keliautojai liftu lengvai nusileidžia į Masčio ežero pakrantę. Telšiai – ne tik gerų skulptūrų, bet ir skanaus sūrio miestas. Tuo galima įsitikinti Sūrio DŽIUGAS namuose, kur jums papasakos apie miesto įkūrėją milžiną Džiugą, apie Lietuvos pieno pramonę ir pakvies paragauti ilgus mėnesius brandinto kietojo sūrio.

Jei norite išsiaiškinti, kas – žemaičiai ar aukštaičiai – geresnį sūrį spaudžia, važiuokite į Rokiškį ir keliaukite „Sūrio keliu“. Jame atsiskleis senoviniai pieno produktų gaminimo būdai, pamatysite etnografinius pieno rauginimo, sviesto mušimo įrankius, paragausite 5–6 rūšių sūrio. Kelionė į sūrio pasaulį vyksta Rokiškio dvare, kuriame šiandien įkurdintas Rokiškio krašto muziejus. Dvaro pastatai ir didžiulis parkas atspindi Lietuvos architektūros stilių evoliuciją nuo baroko, klasicizmo iki rūmų interjere atpažįstamų modernizmo architektūros formų.

Iš Rokiškio sukite Zarasų krašto link. Beveik 300 ežerų vandenyje atsispindintis, pušynais ir kalvomis apkaišytas jis dažnai vadinamas Lietuvos Šveicarija. O ir pats Zarasų kurortas iškilęs virš aplinkinių ežerų. Dar įspūdingesnis vaizdas į miestą ir apylinkes atsiveria nuo analogų Lietuvoje neturinčio architektūros statinio – Zarasų apžvalgos rato. Šiame krašte vanduo valdo, užgrūdinę kūną vandenlenčių parke ir atvirame plaukimo baseine Zarasaičio ežero pakrantėje, Šlyninkos kaime paieškokite senovinio vandens malūno, savo istoriją skaičiuojančio jau 300 metų. Autentiškos girnos vis dar mala, o amatų namuose šalia malūno jums pasiūlys tautinio paveldo ruginės ir kvietinės duonos. Kas gali būti skaniau už kvepiančią riekę, užgertą stiklinę duonos giros. Niekada neragavote?

Autentiška, pagal senovinius receptus kepta duona laikosi ilgai. Jai nebaisus nei šaltis, nei karštis, taigi, dėkite duoną į krepšį ir keliaukite į Nemuno deltos regioninį parką. Tikri gamtos mylėtojai ir autentikos pasiilgę keliautojai šią vietą vadina paukščių ir žuvies rojumi. Nemuno deltoje aptinkama daugiau nei 300 paukščių rūšių. Galimybė pamatyti retą egzempliorių į Nemuno deltą sutraukia paukščių stebėtojus. Jie ne tik braido po pievas, bet ir aplanko unikalius žvejų kaimus, kultūros objektus bei ragauja tradicinių šio krašto patiekalų. O jie, žinoma, dažniausiai – iš vietinės žuvies. Bene populiariausia edukacinė programa – „Žuvies kelias“. Keliautojus ji supažindina su laivų statytojais, aprodo, kaip marių žuvis sūdoma, kaip į rūkyklą kabinama, kokių malkų dūmu rūkoma ir kaip valgoma. Žuvies patiekalai karaliauja ir vietos restoranėliuose, kurie siūlo užkandžius iš žuvies, tikrą pamario žuvienę, žuvų troškinius ar šviežios žuvies kepsnį. Ar jau įminėte svarbiausią skanios žuvies paslaptį? Na taip, ji čia – tiesiog šviežia.

Jei kartais nemėgstate žuvies, važiuokite blynų į Platelius. Skaniausi jie čia – žiemos pabaigoje, per Užgavėnes, kai šviesos ir šilumos išsiilgę lietuviai veja iš kiemo žiemą. Kad žiemai būtų baisiau, pasipuošia iš medžio, neišdirbto avikailio, audinių, pintinių ar popieriaus padarytomis kaukėmis. Platelių dvaro arklidėse įsikūrusiame unikaliame Užgavėnių muziejuje tokių siaubą varančių Užgavėnių kaukių – beveik 300. Švęsti Užgavėnes šioje vietoje – sena tradicija. Platelių dvaro sodyboje rengiama Morė, liepsnoja laužai, dainuojamos Užgavėnių dainos, žaidžiami žaidimai ir sklinda blynų kvapas. Žemaičiai juos kepa storus, mielėmis iškildintus. Prie jų patiekia karštos žolelių arbatos ir dainų.